Dar toliau į šiaurę jau nieko nėra Lenkijos sunkvežimių vairuotojai pakeliui į Altą – Norvegijos gyvenvietę, įsikūrusią už poliarinio rato.

Mums Norvegijos Alta – pasaulio pakraštys. Dalis tiesos yra, nes tas pakraštys yra 235 km tolėliau – Nordkape. Iš ten matoma vien beribė Arkties jūra.

Altos komuna daro viską, kad pritrauktų kuo daugiau turistų ir juos įtikintų, jog paplūdimyje galima net degintis. Šios žemyno dalies išsigelbėjimas yra Golfo srovė – šilta vandenyno paviršiaus srovė. Dėl jos Altos klimatas kitoks nei Norvegijos gilumoje – yra švelnus. Net vandens temperatūra Altos fiorde kartais yra panaši į Baltijos jūros vandens temperatūrą. Mieste yra uostas, oro uostas, kino teatras, muziejus ir biblioteka... Yra net Finmarko universitetas ir toliausiai šiaurėje įkurtas ledo viešbutis. Šį miestelį kerta tarptautinis kelias Nr. E6, einantis iš Treleborgo į Kirkenesą, kuris yra prie sienos su Rusija. Susisiekimas su Oslu toks pat patogus kaip ir su Maskva. – Galima prisiglausti, – miestelį įvertina sunkvežimio vairuotojas Slavomiras Valderis. Jis sunkvežimio vairuotoju dirba 36 metus, 9 žiemas yra praleidęs už poliaračio. – Ten niekas neklausia, kiek metų važinėji, – sako jis. – Svarbu, kiek laiko praleidai šiaurėje ir ar važiavai be nuostolių. Slavekas kaip tik vėl gabena krovinį į Altą. Toks pristatymas – tai mažiausiai trys dienos kelyje. Gerai, kad su juo kartu važiuoja dar du kolegos, kurie taip pat dirba įmonėje „LKW Transport“. Marekas Buja ir Zygmuntas Rompa taip pat žino šį kelią. Trise brautis per Skandinavijos dykynes smagiau nei vienam. O krovinys didelis: trys „Balex Metal“ statybinių medžiagų puspriekabės. Norvegai turi šimtus metų siekiančią statybų Arktyje patirtį, tačiau naujai investicijai jie pasirinko lenkų gamybos sluoksnines plokštes

Kelionėn!

– Tesaugo Dievas! – sušunka Slavekas ir paleidžia variklį. Tą patį daro ir jo kolegos. Maršrutas kruopščiai suplanuotas, nes norvegams labai svarbu laikytis terminų. Konkrečią dieną jie užsisako krovinį, nuomojasi keltuvą ir laukia atvykstančio transporto. Jiems svarbiausia punktualumas. Laikas labai brangus, todėl vairuotojai nusprendžia vengti vingiuotų Norvegijos kelių. Jie labai vaizdingi, bet net ir vasarą tokiais keliais greitai nepavažiuosi. Taigi vyrai keliaus per Švediją ir Suomiją. Visą maršrutą jie jau susidėlioję mintyse. Galėtų važiuoti ir be navigacijos. Visus orientyrus jie dėsto tartum mintinai išmoktą eilėraštį: Keltu į Švediją. Iš Nineshamno uosto keliu Nr. 73 į Stokholmą. Tada įvažiuoja į kelią Nr. E4 ir visu greičiu pagal Botnijos įlanką skuba į Liuleo. Ten įvažiuos į kelią Nr. E10, už Overkalikso 395-uoju keliu į Pajalą, kur kirs poliaratį. Toliau jau Suomija ir jos nuostabūs kalnai, o desertui... Norvegija. – Tai greita trasa. Tarp sustojimų galima nuvažiuoti net 800 km, – komentuoja Zygmuntas. – Civilizacija. Švedai, suomiai, norvegai turi visko. Degalinėse yra pirčių, kur galima išsimaudyti. Jų keliai geri ir patogūs, eismo įvykiai čia retenybė. Viskas būtų tobula, jei ne atstumai... Kartais nuo vieno žiedo iki kito tenka važiuoti 150 ar net 300 km. Pamiegi 6–8 valandas ir vėl prie vairo. Vasarą čia nuolat šviečia saulė. O štai žiemą yra tamsu. Keliai tada būna apledėję, dažnai uždaryti po gausių pūgų. Reikia būti labai atsargiam ir budriam.

Šiaurė klaidų neatleidžia.

Matėte kalnuose trasą žyminčius kuoliukus? Jie labai naudingi, ypač žiemą. Norvegijoje jų aukštis siekia 4 m, jie yra įsmeigti kelio kraštuose. Viršuje prie jų pritvirtinti atšvaitai, spindi kaip katės akys. Važiuojama pagal šiuos kuoliukus, o po ratais girgžda sniegas ir ledas. – Mūsų trasoje kuoliukų aukštis siekia 2 m, tad galima pakęsti. Toks klimatas. Bet Norvegijos centre, kalnuose, žiema traukiasi tik gegužės mėnesį. Jau dabar gali iškristi sniegas, – aiškina Marekas. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių iš Lenkijos, Bolševo išvykęs konvojus traukia žemutinėmis Švedijos ir Suomijos teritorijomis. Galima pamanyti, kad nuotykiai, rodomi televizijos laidose apie sunkvežimių vairuotojus Aliaskoje, patiriami tik ten. Bet nuvykite į šiaurės Norvegiją. Ten vairuotojai kovoja su panašiais likimo siųstais išbandymais. Smarkūs lietūs, žema temperatūra, kartais termometras rodo 40 laipsnių žemiau nulio, o už lango beveik nieko nematyti. – Buvo 42 laipsniai šalčio, – pasakoja Slavekas. – Kai buvo minus 36, nuiminėjau grandines. Man nebuvo šalta, bet kai išgirdau vilkų staugimą, kūnu perbėgo šiurpuliai. Tokiais atvejais gali pasikliauti tik savimi. Šiaurė klaidų neatleidžia. Jei blogai pasiruoši – pralaimėsi. Padėti gali tik toks pat žmogus, kaip tu. Ten svarbi reputacija. Jei padėsi tu, padės ir tau, – aiškina. O situacijų pasitaiko įvairiausių. Net patyręs vairuotojas gali papulti į bėdą. – Važiuoji, nieko blogo nesitiki, o čia staigia mažėja greitis, pradedi slysti atgal. Ledas, – prisimena jis. – Jau buvau pačiupęs durų rankeną ir laukiau, kada reikės šokti iš kabinos. Bet viskas baigėsi laimingai.

Šiaurės pašvaistės ir elniai

Ar dėl tokių istorijų vairuotojai norėtų iškeisti šiaurę į Italijos, Portugalijos ar Ispanijos karštį? Nieku gyvu! Kaitra, spūstis, intensyvus eismas. Skandinavijos šiaurėje vairuotojai vis dar laikosi senų tradicijų ir sveikinasi prasilenkdami kelyje. Nes ten važinėja tam tikra vairuotojų kasta. Entuziastai. Nuotykių mėgėjai. – Todėl geltonsnapiai į šiaurę nevažiuoja, – komentuoja Jendžejus Gruba, įmonės „LKW Transport“ savininkas. – Net vasarą į Norvegiją važiuoja vairuotojai, kurie jau kelis žiemos sezonus yra praleidę prie vairo už poliarinio rato. Ten vykstantys žmonės turi būti patyrę. Siunčiame tik tokius. – Kadaise manęs klausė, ar dar ilgai važinėsiu į šiaurę. Atsakydavau: kol pamatysiu Šiaurės pašvaistę visu grožiu. – Laukiau ketverius metus, keturias ilgas žiemas, kol tapau šio reginio liudininku. Nuostabu. O dabar sakau: ana Šiaurės pašvaistė dar nebuvo tokia, kokią įsivaizdavau – švytinčią visomis spalvomis. Ana buvo tik žalia. Noriu pamatyti gražesnę. Ir taip šiaurėje manęs laukia jau dešimtoji žiema. Atgal nesitrauksiu. Nes Norvegija gundo. Tai išsivysčiusi šalis, aukšti standartai, o šalia... tyra gamta. – Elniai yra kasdienybė. Lokį taip pat jau mačiau. Prie kelio ėdė uogas. Banginiai, šaudantys vandeniu, iš kabinos matomi kaip ant delno, – vardija Marekas.

Tik venkite baudų ir... uodų.

Bet yra ir trūkumų. Baudos yra tikras prakeikimas. Nesąmoningai didelės. Kainos... sunkiai įsivaizduojamos. – Pakeliui galima užsukti į švedišką užeigą, bet Norvegijoje siūlome turėti maisto atsargų. Kitaip grįši tuščiomis kišenėmis. Kas mėgsta, gali susižvejoti žuvų, – rekomenduoja Slavekas. – Pats taip dariau. Pasiskolinta meškere pagavau pusės metro ilgio menkę. Bet paprastai ištrauki skardines ir stiklainius. Kitas trūkumas – uodai. Suėda žmogų gyvai, todėl reikia saugotis, – juokiasi Slavekas ir rodo užuolaidą, kurią jau daug metų vežiojasi kabinoje. Ji atstoja tinklelį nuo vabzdžių. – Mėgstu gryną orą, todėl naktį atsidarau langą. Jį uždengiu užuolaida, kad uodai neskristų į vidų. Tą patį darau su stoglangiu. Šie kraugeriai yra tokie ėdrūs, kaip turbūt niekur kitur pasaulyje. Uodai dingsta tik artėjant prie jūros.

Gražu.

Paskutiniai kilometrai įlankos link. Miškus pakeičia ganyklos, o elnius – karvės. Dar keli kilometrai, ir kelionė baigsis. Bet darbas dar ne. Dar reikia iškrauti prekes ir grįžti atgal. Nėra laiko ekskursijoms. Nebent tachografas rodo, kad reikia pailsėti. Tada galima apžiūrėti pasaulio dalelę. O Skandinavija yra graži. Gryna, kvapą gniaužianti gamta. – Hamerfeste stovi poliarinės meškos statula. Du su puse metro aukščio, o kai ji pakilo ant dviejų letenų, pasidarė didelė kaip sunkvežimis, – savo ankstesnę poilsio pertrauką prisimena Slavekas. – Altoje yra muziejus su senovės žmonių piešiniais ant uolų. Jie senesni nei piramidės, nes jiems daugiau kaip 6200 metų. Būdami ten stengiamės aplankyti kleboną Voicechą Egertą. Jam visada turiu lenkiškų sausainių, kuriuos jis taip mėgsta. Pagaliau reikia išsimiegoti, nes kelionė į Lenkiją ilga. Prieš tai dar reikia pasikrauti krovinį, kurį vešiu atgal. Namo visada grįžtama greičiau. Ateina akimirka, kai žmogus išima iš tachografo diską. – Tai geras momentas, tačiau dar geresnis yra tada, kai stoviu prieš namus ir liečiu durų rankeną, – sako Marekas. Bet jei paklausime visų tų Arkties vairuotojų, ar norėtų mesti šį darbą, jie atsakys: Niekada. Dėl tų vaizdų, dėl tos gamtos... verta.